Merfio dėsniai apie reklamą

Turbūt visi esate girdėję garsųjį Merfio posakį: „jei tik kas nors gali nepasisekti, būtinai nepasiseks“. Šios frazės autorius Edwardas Murphy ištaręs ją 1949 m. Yra ne vienas garsus Merfio dėsnis, tačiau jie dažniausiai skamba juokinga ir nerimtai. Atrodo, kad jais siekiama tik prajuokinti, tačiau iš tiesų jie parodo ir rimtą požiūrį bei tiesą. Edwardas Murphy buvo rimtas žmogus, ir jo sūnus apie jį kalbėjo, kad E. Murphy niekad nebūtų ramiai sėdėjęs ir stebėjęs, kaip sumuštinis krenta sviestu žemyn. Jis būtų jį privertęs kristi sviestu į viršų arba visai neleidęs jam nukristi. Tai reiškia, kad Merfis savo dėsnius sakė todėl, kad žmonės susivoktų ir ką nors keistų. Juk kiekvienam turbūt yra tekę susidurti su tuo, kad kai tik yra skubus reikalas, tai būtinai visur degs raudonas šviesoforo ženklas ar susidarys kamščiai, arba ilgai lauktas autobusas atvažiuos tuomet, kai tik užsidegsite cigaretę, arba kai tik nusiplausite automobilį pradės lyti, arba visą savaitę buvęs geras oras pablogės būtent savaitgalį, kuomet norite išvykti kur nors.

Taigi, daugelis Merfio dėsnių yra apie gyvenimą, tačiau į gyvenimo sąvoką įeina ir reklama. Todėl pateikiama Jums pagrindinius Merfio dėsnius apie reklamą:

Pirmasis Fosterio dėsnis: „Lengviau sukurti unikalaus pasiūlymo realizacijos reklamą nei prekę, turinčia šią savybę“. Tai reiškia, kad nuo reklamos daug kas priklauso. Reklama kartais gali išsukti prekes, kurios ne visuomet yra tokios, kokios pateikiamos reklamoje.

Fosterio reklaminių agentūrų svarbiausias uždavinys – noras patenkinti visų žmonių norus ne visada įmanoma, tačiau reklaminių agentūrų tikslas ir yra stengtis tai daryti. O pati reklama yra reikalinga prekėms, nes dažniausiai jos mažai kuo skiriasi viena nuo kitos ir daugeliui žmonių tiesiog būna nereikalingos. Taigi, reklama sukuria iliuziją, kad žmogui to tikrai reikia.

Trečiasis Fosterio dėsnis: „Reklaminės kompanijos strategija atsiranda tik po tam tikro laiko nuo organizacijos pradžios“.

Ketvirtasis Fosterio dėsnis yra pakankamai tiesus ir ne itin malonus, tačiau tiesa yra tiesa – „reklamos užsakovai niekada negauna tokio rezultato, kurio tikėjosi, o agentūros niekada neatlieka viso darbo, kurį ketino padaryti“.

Penktadienis Fosterio dėsnis kalba apie išlaidas reklamai ir kaip jos atrodo skirtingoms žmonių grupėms. Klientams – jos didesnės, nei gali sau leisti, kūrybiniam skyriui jos mažesnės, nei tikėjosi, o buhalterijai – maždaug tokios, kurių siaubingai vengė.

Taip pat reklamoje galima pritaikyti pergalingą Fosterio metodą: „Kad laimėtum festivalio apdovanojimą, reikia tapti praeitų metų apdovanojimo komisijos nariu ir apdovanoti tą, kurį gali išrinkti į šių metų apdovanojimo komisiją šiais metais“.

Ir pabaigai, keletas Marti Larni pastebėjimų, kurie padės suprasti reklamos esmę ir ką iš tiesų reikia daryti teisingai. Pirmiausia reklama – tai būdas priversti žmones norėti to, apie ką jie anksčiau net nebuvo pagalvoję ar girdėję. Antra, užsiimti verslu be reklamos yra tas pats, kas mirksėti merginai tamsoje. Trečia, neetiška reklama naudoją melą, kad apgautų vartotoją, o etiška reklama tam tikslui pasiekti naudoja tiesą. Ir ketvirta, žinokite, kad vyriausybės pasikeitimas – geriausia reklama bet kokiai prekei.